Aš rašau šitą laišką kiekvienai vienišai sielai.

Nes aš žinau.

Žinau, ką reiškia gulėti naktį atmerkus akis. Gulėti atmerkus akis
tūkstantį naktų ir galvoti, ką tu darai ne taip. Juk viską turi.

O tu neturi nieko.

Aš rašau šitą laišką kiekvienai vienišai sielai, kuri keliasi kas rytą,
nors vietoj pusryčių ji nori mirt.

Aš rašau šitą laišką kiekvienai vienišai sielai, kuri širdies gilumoje
žino, kad viskas turi būti kitaip, bet yra dalykų, kurių nepapasakosi niekam.

Net mamai. Net draugei, kuri geriausia iš visų.

Mes abi žinome, kad nėra nieko baisesnio už „mylėti labiau“. Ir abi žinome,
kad nesvarbu, ką darysi, niekas nepasikeis. Ir aš žinau dar vieną dalyką, ko
gal nežinai tu... Kitaip nebus. Bus tik blogiau.

Kas blogiau? Mes abi žinome, kad to negali pasakyti žodžiais. Ne visus
jausmus galima pasakyt.

Aš tik noriu, kad tu žinotum. Taip neturi būt.

Tu nuostabi. Tu viską darai teisingai.

Ir dar, Mažyte, meilė turi būti lengva, bet tu dabar nesupranti vieno
dalyko: yra tik vienas žmogus, kuris privalo mylėti tave.

TU.